2022 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos socialinių mokslų centre vyks sociologijos mokslo krypties doktorantės Ingos Gaižauskaitės daktaro disertacijos ‚Advancing Trust Research: Linking Conceptual Definitions, Standard Measures and the Perceptions of Social Actors‘ (liet. „Pasitikėjimo tyrimų plėtojimas: sąsaja tarp konceptualių apibrėžimų, standartinių matavimo priemonių ir socialinių veikėjų sampratų“)  gynimas.

Mokslinė vadovė:
Vyriaus. m. d. dr. Diana Janušauskienė (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005).

Mokslo daktaro disertacija ginama Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos socialinių mokslų centro ir Kauno technologijos universiteto sociologijos mokslo taryboje:

Pirmininkas:
Prof. dr. Audronė Telešienė (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija, S 005).

Nariai:

  • m. d. dr. Vladimiras Gaidys (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005)
  • dr. Vylius Leonavičius (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, sociologija, S 005)
  • m. d. dr. Andrius Marcinkevičius (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005)
  • m. d. dr. Violetta Anna Parutis (Esekso universitetas, Jungtinė Karalystė, socialiniai mokslai, sociologija, S 005)

 

Mokslo daktaro disertacija bus ginama viešame Sociologijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2022 m. rugsėjo 29 d. 13:00 val. Lietuvos socialinių mokslų centro Konferencijų salėje.
Adresas: A. Goštauto g. 9, Vilnius, Lietuva.

 

Mokslo daktaro disertacijos anotacija

Ši daktaro disertacija nagrinėja metodologinius pasitikėjimo tyrimų demokratijos kontekste klausimus. Pasitikėjimas laikomas būtinu socialiniu ištekliumi sudėtingose šiuolaikinėse visuomenėse. Literatūroje pabrėžiama pasitikėjimo reikšmė demokratinės sistemos veikimui, tuo pačiu ne vieną dešimtmetį stebint pasitikėjimo žmonėmis ir/arba institucijomis trūkumą dalyje demokratinių valstybių. Nors pasitikėjimo sąvoka yra apibūdinama kaip daugiasluoksnė, o pasitikėjimui tirti gali būtu taikomi įvairūs metodai, tyrimuose, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pasitikėjimo būklei demokratinėse visuomenėse įvertinti, įprastai remiamasi apklausos tipo pasitikėjimo lygmens matavimais. Dominuoja dvi pagrindinės pasitikėjimo formos – socialinis apibendrintas pasitikėjimas ir pasitikėjimas politikos institucijomis – bei jas atitinkančios standartinės matavimo priemonės, beveik nekitusios nuo nacionalinių ir tarptautinių palyginamųjų tyrimų programų plėtros, prasidėjusios apie 1950-uosius metus. Disertacija prisideda prie kitų autorių pastangų kritiškai įvertinti šių standartinių pasitikėjimo matavimo priemonių metodologinį pagrįstumą ir tai, kiek nuoseklus yra perėjimas nuo pasitikėjimo sąvokos konceptualizacijos prie operacionalizacijos ir jos interpretacijos tirtoje socialinėje realybėje. Neatmetant dešimtmečiais kauptų kiekybinių duomenų vertės, esamos standartinės matavimo priemonės tik iš dalies atitinka metodologinius gerų (pagrįstų ir patikimų) matavimo priemonių reikalavimus, todėl turi būti ieškoma alternatyvų arba esamos priemonės koreguojamos atsižvelgiant į konkrečios teorinės prieigos poreikius ir įvertinant socialinių veikėjų (tikėtinų respondentų) interpretacijos atitiktį tyrėjų siekiams. Be to, platesnis kokybinės metodologijos taikymas tiriant pasitikėjimą demokratijos kontekste prisidėtų ne tik prie gilesnio, labiau su tiriama socialine realybe susieto supratimo apie pasitikėjimo reiškinį, bet vertingai prisidėtų tobulinant kiekybines matavimo priemones.